Angliškas pavadinimas Frankincense kilęs iš žodžių „frankų smilkalai“ yra frankų aukštos kokybės smilkalai, nes Europoje atsirado per tarpininkus – frankus. Lotyniškas pavadinimas – olibanum yra rusiška transliteracija – olibanas kilęs iš arabų kalbos al-lubán („pienas“), nes pieno sultys išsiskiria iš žaizdų ant augalo kamieno. Nuo seniausių laikų Dhofaro plynaukštė Omane buvo pasaulinis smilkalų rinkimo centras, tačiau dabar pagrindinis smilkalų kiekis išgaunamas Somalyje.

Kaip išgaunamas frankincensas

Frankincensas dervos rinkimas buvo ir išlieka iki šių dienų labai daug pastangų reikalaujantis procesas, todėl kvapioji medžiaga itin vertinama. Žmogus, išgaunantis dervą, vasario arba kovo mėnesį padaro pjūvį ant kalkakmenio uolų dykumoje augančio medžio žievės. Prireiks dviejų ar trijų mėnesių, kol sultys ištekės iš pjūvio ir sukietės iki baltų lašelių, kurie atrodo kaip ašaros. Tada dervų kasėjas grįžta į tą patį medį rinkti smilkalų dervos kristalų. Jis taip pat surenka dervą, nuvarvėjusią ant apačioje specialiai sulenktų lapų. Sukietėjusią dervą galima apdoroti ir gauti smilkalų eterinį aliejų. Jį taip pat galima susmulkinti, kad būtų galima naudoti kaip smilkalus.

Ką reikėtų žinoti apie smilkalų kokybę

Apie smilkalų kokybę galima spręsti pagal jų aromatą. Žinovai gali iškart atpažinti rinktinius ar paprastus smilkalus, klausydamiesi jų aromato. Iš vieno medžio galima surinkti tik 400 gramų dervos. Tuo pačiu metu per metus pagaminama keli tūkstančiai tonų smilkalų. Smilkalai skirstomi į paprastus ir rinktinius. Nuo medžio ir lapų surinktos dervos paskleidžiamos į švaresnius gabalėlius, kurie yra tarsi lašai, turi šviesiai gelsvą ar rausvą atspalvį, o trinant tampa baltais milteliais. Ne tokie švarūs, dideli ir tamsūs gabaliukai – paprasti smilkalai. Smilkalai naudojami ne tik Bažnyčioje. Jie naudojamas aromaterapijoje, kosmetikoje ir parfumerijoje.