Kėdės – įprastas, kasdienis, kiekvienuose namuose randamas baldas. Šio baldo pardavėjai šiandien mums gali pasiūlyti įvairaus dizaino, dydžio, formų, spalvų kėdžių. Renkamės pagal namų interjero tipą, skonį, kainą, kokybę.

Bet kada gi buityje pradėtos naudoti kėdės ? Kaip vyko jų evoliucija iki šiandieninių? Seniau žodis „kėdė“ buvo tapatinama su žmogaus padėtimi visuomenėje. Buvo sakoma,  jeigu žmogus nepriklauso aukščiausiajam luomui, jam kėdė nepriklauso. Tokią teisę turėdavo tik išrinktieji. Nuo XVII a. kėdės tapo prieinamos ir visiems paprastiems žmonėms. Tuometinės klasikinės kėdės labai skyrėsi nuo šiuolaikinių: buvo kuklios, nepatogios, ne itin patvarios, be jokių dekoracijų. Praėjus šimtmečiui baldas po truputį keitėsi, tobulėjo. Prancūzijos meistrai šiek tiek patobulino gaminimo techniką ir sukūrė daug patogesnį baldą. Nuo XIX a. prasidėjus pramoninam perversmui kėdės dizainas, komfortabilumas pradėjo sparčiai keistis – artėjo link šiandieninių pavyzdžių.

Amžiui keičiant kitą, keitėsi visuomenės mąstymas, keitėsi ne tik architektūriniai stiliai, bet ir baldai. Barokinio stiliaus kėdės pasižymėjo masyvumu bei dekoro gausa. Kėdes gamindavo dažniausiai iš riešutmedžio, pridedant aukštą, lenktą atramą. Tuo tapu rokoko stiliui buvo būdinga lengvumas, ovalios, banguojančios formos, laisva puošyba. Pagrindinis kėdžių akcentas – kriauklių formos detalės. Visiškai kitokios buvo klasicizmo laikotarpio kėdės – paprastos, be įmantrių ar prabangių puošybos elementų. Būtent iš šio laikotarpio atkeliavo mintis gaminti lengvas, paprastas, kuklias, mobilias kėdes.

Dar vienas itin svarbus ir aktualus stilius buvo – eklektika. Kitaip sakant tai įvairių stilių mišinys. Kadangi buvo derinami tiek geriausieji tiek blogiausieji amžiaus pavyzdžiai bei bandoma juos pritaikyti kuo platesnei visuomenei. Laikas bėgo, kėdės keitėsi, tobulėjo, bet pagrindiniai buvusieji stiliai išliko ir iki šių dienų.